Žemė užpildyta gyvybine energija

Į žemę turime žiūrėti kaip į objektą, užpildytą gyvybine energija su ja supančiais energetiniais srautais. Ši energija įvairiose žemės vietose skirtinga. Ji vienokia atvirose lygumose ir kitokia kalnuotose vietovėse. Slėnių energetika skiriasi nuo plokštikalnių, o pajūrio - nuo kalnų energetikos. Kiekvienas žemės derinys apdovanotas savita energetika.

Žemė gali būti kieta ar minkšta, dinamiška ar nejudri. Pagal energetines teorijas kraštovaizdis skirstomas į dvi rūšis: pasyvųjį ir aktyvųjį. Nejudriuose kalnuose slypi pasyvi energetika, dinamiškame upių ir jūrų vandenyje - aktyvi energetika.

Norėdami statiniams pasirinkti geros energetikos sklypą, turime ieškoti harmoningos žemės. Geriausiu atveju sklypo aukštumos ir vanduo turi sudaryti harmoningą pusiausvyrą. Kur vien aukštumos, o vandens nėra, energetiniai srautai silpnėja, o kur tekantis vanduo ir nėra aukštumų, žemės energiją sunku sukaupti.

Kad sklypo energetika būtų stipri, ji neturi užsistovėti ar išsisklaidyti. Aukštumos reljefe pasižymi teigiama pasyvia energetika. Jos gali būti kietosios ar minkštosios. Kietosios - padengtos akmenimis ar uolienomis, minkštosios - samanomis ar augmenija. Kietųjų aukštumų energetika neigiama, o minkštųjų - teigiama, ar net gydoma.

Vanduo - energijos šaltinis

Vanduo laikomas aktyviu energetikos šaltiniu. Tačiau ir jo telkiniai gali būti pasyvūs ir aktyvūs. Vandenų, krentančių iš didelio aukščio (kriokliai), energija aktyvi. Ežerų ar tvenkinių vandens energija pasyvi. Vandens srautas, staigiai keičiantis kryptį ar darantis kilpą, turi griaunamųjų energetinių savybių. Apvalių formų vandens srautai pasižymi aktyvia teigiama energija. Kylančio vandens srovių ar srautų (pvz., jūros bangos) energija griaunamoji, vandens, sutekančio į žemę (pvz., į kanalizacijos kolektorius), - teigiama.

Įdomus faktas: šaltinių ir kanalizacijos šulinių energetika yra teigiama. Gamtinės žemės sandaros, supančios vieną ar kitą vietovę, sukuria individualią vietovių energetinę apsaugą priklausomai nuo sklypus supančių reljefo formų sargų, jų poveikis gali būti daugiau ar mažiau veiksmingas.

Senovės Kinijoje apsauginės sklypų kraštovaizdžio struktūros buvo skirstomos į keturias grupes pagal gyvūnų pavadinimus: žaliasis drakonas, baltasis tigras, raudonasis varnas ir juodasis vėžlys. Jų nuomone, apsauginės struktūros turi pozityvią energiją, kuri užkerta kelią neigiamai - griaunamai energijai patekti į jų saugomą vietovę. Žaliasis drakonas ir baltasis tigras - tai aukštumos į kairę ir į dešinę nuo saugomos vietovės. Raudonasis varnas ir juodasis vėžlys - aukštumos iš priekio ir iš užnugario. Šių sargų efektyvumas priklauso nuo jų saugomų teritorijų kontūrų ir jų tarpusavio sąveikos su apsauginėmis struktūromis.

Nagrinėjant kraštovaizdį būtina išmokti pastebėti ypatingas jo vietas - gyvybines juostas, kuriose ypač vešli augmenija, nes jose susikoncentravusi gyvybinė Žemės energija. Minėtos juostos paprastai būna orientuotos šiaurės-rytų kryptimi (fengšui jos vadinamos drakono venomis). Kai jos išnyksta pamažu, tai - geras energetinis veiksnys, o kai dingsta staigiai - blogas požymis, radiostezijoje vadinamas netikėta mirtimi. Tai ypač nepageidautinas neigiamas energetinis veiksnys.

Reljefai skirstomi i tris grupes

Energetiškai Žemės reljefų formos skirstomos į tris grupes: pasyvių, dinamiškų ir neįprastų formų.

Bazinio tipo, arba pasyvių, formų reljefas gali bent kiek priminti gyvūnų kontūrus. Toks reljefas gali kaupti ir išlaikyti energetiką. Energija tokiose struktūrose - nedidelė ir kai ja "pasinaudojama" - statomi pastatai - neatgimsta. Bazinio tipo kraštovaizdžiai pasyvūs ir nesugeba sustiprinti ar skleisti į aplinką energetiką. Tokie sklypai tinka vienkartinei statybai ir tik vienam šeimininkui.

Dinamiškų formų žemės kražtovaizdžiai primena judančius gyvūnus. Jie turi teigiamos energetikos, kuri sugeba nuolat atsinaujinti ir teigiamai veikia daugelį šeimininkų ir kartų.

Neįprastų formų kraštovaizdžio sklypai ne tik kaupia, saugo, bet ir spinduliuoja bei stiprina energetiką, tačiau juos reikia mokėti surasti. Tai energetiškai stipriausios iš visų kraštovaizdžio struktūrų.

Didelę reikšmę sklypams parinkti turi vandenys, kuriuos mes vertiname pagal ju tėkmių formą ir paviršiaus struktūrą. Upių kontūrus nustato jų tėkmė. Pajūrio vanduo priklauso nuo pakrantės reljefo, ežero formą nustato į jį įtekantys vandens srautai. Vandenų paviršiaus struktūra formuojasi nuo jų tėkmės, vėjo ir įvairių atspalvių įtakos. Senovės meistrų nuomone, gyvybinguose vandens srautuose slypi vandens dvasios - povandeniniai energetiniai vandenų srautai - panašios į "drakono venas" sausumoje.

Vietovės, prie kurių yra požeminiai vandens telkiniai ar srautai, energetiškai labai stiprios. Upės, tekėdamos viena kryptimi pro vieną ar kitą vietovę, atneša joms energiją, o tekančios priešinga kryptimi - ją atima, todėl ypač svarbu nustatyti vandens srautų poveikius. Vietoj upių tą patį vaidmenį miestuose gali atlikti vandentiekio ir kanalizacijos trasos.

Atskirais atvejais miesto keliai ir kabelinės trasos irgi gali atlikti vandens srovių funkcijas, tačiau jų poveikis yra mažesnis už vandens srautų. Nesant uolėtų bei kalnuotų pakrančių, nuo švelnių vėjo gūsių pajūryje formuojasi galingos teigiamos energetinės struktūros. Tai būdinga mūsų krašto pajūriui.

Didelės bangos atsidauždamos į krantus pasižymi griaunamąja, o švelnios minkštos bangos - teigiama energija. Nedidelės siauros pajūrio įlankos kaupia vandens energiją, o lygi pajūrio pakrantė greitai išsklaido net ir didelius energetinius srautus.

Renkantis sklypus labai svarbu atkreipti dėmesį į vėją bei vyraujančią jo kryptį. Vėjas - tai klajojanti energija, Švelnaus vėjelio energetika teigiama, o stiprios vėtros jėga naikinama. Atviro kraštovaizdžio vietovės negali kaupti vėjo energijos. Kraštovaizdžio struktūromis apsaugotuose vandens telkiniuose, pučiant nestipriems vėjams, kaupiasi teigiama energija, tačiau ežeruose ir jūrose, kur nuolat vyrauja vėjai, teigiamos energetikos nėra.

Dirbtinai sukurtas kraštovaizdis - negyvas

Natūralus kraštovaizdis susidaro per tūkstantmečius ir per visą tą laiką absorbuoja žemės ir visatos energiją. Dirbtinai sudarytas kraštovaizdis neturi gamtos energetikos. Jis gali tik reguliuoti energetinius srautus ir pasipriešinti destruktyviems poveikiams.

Stambios dirbtinio kraštovaizdžio formos - atraminės sienos, užtvankos ar vandens telkiniai. Mažos apimties dirbtinės formos: naujai pasodinti medžiai, tvoros, fontanai, įvairūs dekoratyviniai elementai, tvenkiniai ir sodai.

Senovės Kinijos raštuose rašoma, kad Didžioji kinų siena ir kai kurios Cin imperatorių dinastijos kapavietes buvo sukurtos kaip savotiškos struktūros, nukreipiančios ir paskirstančios žemės energetinius srautus. Dirbtinėse kraštovaizdžio formose nėra pradinės energetikos, tačiau jei jos gyvuoja pakankamai ilgai, kaip Didžioji kinų siena, piramidės, megalitiniai akmenys Europoje, tam tikros energetikos įgauna.

Nustatyti teigiamų ir neigiamų gamtos struktūrų energetinių srautų poveikį - subtilus procesas, tam reikia daug žinių ir praktikos. Pagal kraštovaizdis klasifikuojamas į 24 kalnų-aukštumų derinius. Kiekviename iš jų išskiriamas vyraujantis elementas, kintantis kitų landšafto elementų įtakoje.

Kai situacija keičiasi

Yra vienas įdomus geomantinis fenomenas, pasireiškiantis kraštovaizdyje. Jame visada yra pagrindinės ir šalutinės zonos, jos gana sunkiai nustatomos. Kol pagrindinė kraštovaizdžio zona nepanaudota statyboms, šalutinėse zonose esantys gyvenamieji, administraciniai, komerciniai statiniai bus visapusiškai sėkmingi.

Padėtis iš esmės pakinta, kai pagrindinėje kraštovaizdžio zonoje pradeda vyrauti statiniai. Šalutinių zonų statinių gerovė pradeda blogėti, nes naujai užstatyta pagrindinė zona pradeda veikti kaip magnetas, sugeriantis iš aplinkos zonų energetiką. Tai iš dalies paaiškina, kodėl komercinės struktūros klesti tik tol, kol jų aplinkoje neatsiranda vyraujančių statinių, dėl kurių įtakos jos praranda savo klientus ar net bankrutuoja.

Pagrindiniai teigiamos energetikos požymiai turi atitikti:

1) harmoningos pusiausvyros koncepciją,

2) rato koncepciją,

3) kelerių planų koncepciją.

Pusiausvyra gimdo grožį, jos esmė - statinių ir kraštovaizdžio topografijos simetrija. Ratas nuo seniausių laikų laikomas idealia energetine forma. Tokia geometrine konfigūracija gimdo harmonijos, saugumo, švelnumo ir suderinamumo pojūčius. Kelių planų koncepcija labiausiai bus suprantama, jei remdamiesi ja aiškinsime meno kūrinių grožį. Geras piešinys turi perteikti giluminį - erdvinį pojūtį, keli paveikslo, piešinio planai turi būti sujungti į visumą. Todėl pačiuose gražiausiuose peizažuose matome kalnus už kalnų, upes už upių, statinius už statinių. Visuose jų vidinės struktūros didesnės už išorines.

Kadangi geresnių kraštovaizdžio zonų yra mažiau nei blogų, juos reikia kruopščiai parinkti. Nesant galimybei pasinaudoti specialistų paslaugomis, reikėtų pasikliauti nuojauta, kurią reikia ištisai lavinti bendraujant su aplinka ir kraštovaizdžiu.